MAKSAS BANDAS (Max Band) - vienas subtiliausių tarpukario litvakų tapytojų, pelniusių tarptautinį pripažinimą gimė 1900 - 08 – 21 Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) „tipiškame Lietuvos ir Rytų Prūsijos pasienio lygumų prekybos keliuose išsiskleidusiame miestelyje“ (1). Laiminga Makso vaikystė buvo labai trumpa: tėvas Abrahamas Bandas mirė, kai sūnui buvo vos treji, po dviejų metų mirė ir motina Chana (Anna) Tumpowsky Band. Dideliame šeimos name Skersinėje gatvėje (dab. Varpo) Maksas ir dviem metais jaunesnė sesutė Mari (Marie) liko gyventi su teta Etele (Tumpovsky Lipska motinos sesuo)(5). Gretimi kambariai, kuriuose buvo tėvų palikti daiktai, slėgė spengiančia tyla ir jausmingam vaikui nuolat kėlė netekties skausmą. Gedinti šeima nebešvetė net tradicinių litvakų švenčių (1).
Pradinę mokyklą būsimasis dailininkas baigė Naumiestyje. Vėliau našlaičius Maksą ir Mari Marijampolėje priglaudė jų močiutė Malka Tumpovski (5). Maksas uoliai mokėsi Marijampolės žydų gimnazijoje. Nuo 14 m. jis kuklias šeimos pajamas papildydavo krautuvininkams piešdamas reklamas ir rašydamas iškabas. Jo gabumus pastebėjo gimnazijoje ir septyniolikmetis buvo priimtas dirbti į netikėtai atsilaisvinusią žemesniųjų klasių dailyraščio ir piešimo mokytojo vietą. Laisvalaikiu savarankiškai mokėsi dailės: iš knygų, žurnalų perpiešdavo žymių dailininkų paveikslus. Žydų gimnazijos direktorius M. Majeris rado galimybių gabų gimnazistą išsiųsti studijuoti į Berlyną, kur M. Bandas trejus metus mokėsi privačioje Dailės akademijoje. Kartu su broliu išvyko į Berlyną ir sesuo Mari, kuri studijavo chemiją ir bakteriologiją, įgijo mokslų daktarės laipsnį (5). Laisvalaikiu Maksas lankėsi Friydricho Didžiojo muziejuje, Berlyno dailės galerijose, kur pirmą kartą išvydo didžiųjų tapybos meistrų darbų originalus, ypač žavėjosi Rembrandto tapyba, moderniąja daile. Pirmoji dailininko sėkmė – vienas M. Bando paveikslas buvo eksponuotas Berlyne atviroje jaunųjų kūrėjų parodoje (2).
Nuo 1923 m. Maksas Bandas Paryžiuje – laisvame ir romantiškame to meto modernistinės dailės centre. Tapybos meistriškumo mokėsi Luvre. „Muziejinių studijų dėka pamažu brendo savitas tapybos stilius, spalvos fenomeno suvokimas“ (1). Paryžiuje sukurti ir pirmieji pripažinimo sulaukę, parodose eksponuoti, žurnaluose publikuoti Makso Bando darbai: „Sergantis vaikas“, „Vaikas kovai pasiruošęs“. Juose dailininkas pavaizdavo „likimo prislėgtus, bet pasiryžusius kovoti už savo gyvenimą“ (3) žmones, kokiu ir pats jautėsi. Gyvenant Paryžiuje ryšiai su gimtine nenutrūko. Apie sugrįžimus į Lietuvą rašė: „Parvažiavau savo gimtuoju dangum ir žavingomis Lietuvos sutemomis pasidžiaugti.<...> Čia ir pati žemė, ir žmonės, ir visa prigimtis per sutemas įgyja vienos kvėpuojančios, gyvos tapatybės veidą.<...> Jie visi tylėdami kalba ta pačia amžinybės kalba. Sutemos sugeria dienos šviesos spindulius ir ilgai dar juos spinduliuoja vakarais. Aš tai pastebėdavau augdamas Šešupės pakrantėse“(3.) Jam buvo brangūs Naumiestyje ir Marijampolėje matyti vaizdai, todėl juos jautriai įamžino peizažuose, portretuose. Jis vadino save ne tik litvaku, bet ir lietuviu iš Naumiesčio (3.) Sakė niekuomet nepamiršiąs savo nemirtingų mokytojų: gimtinės Lietuvos plačių melancholiškų auksinių javų lygumų ir šnabždančių miškų“ (1). M. Bandas mėgo sakyti: „Lietuva ir Luvras padarė mane tuo, kuo esu“, o kūrybos ištakomis įvardijo meninę aplinką, įgytas žinias ir sugebėjimus, praturtintus judaizmo išmintimi (1).
Prancūzų meno kritikas Bares Florison pastebi, kad M. Bando gyvenime ir kūryboje dominuoja kilmės, gimtinės suformuotos vertybės: „Jis yra gimęs mažame Lietuvos miestelyje, nykstančiame tyliuose laukuose žemais horizontais. <...> Ar tai nėra dailininko vaikystė, kurią mes pastebime jo jaunuose veiduose žvelgiančiuose į mus iš portretų?“ (2), Šeimos leitmotyvas – ryškiausia gija: pagrindiniai portretų personažai - tėvas, motina, vaikas – svarbiausi nenutrūkstamo gyvenimo rato tęsėjai, pasaulio harmonijos nešėjai – visi vaizduojami su meile. („Dailininko sūnus“, „Mano vaikas“, „Žydų berniukas“ , „Berniukas su būgnu“...). Dažnai tapytojui pozuodavo sūnus Albertas, žmona Berta (Finkelšteinaitė kilusi iš Marijampolės). Michaelis Florisonas taikliai pastebėjo, kad Maksas Bandas „jausmų srityje liko lietuviu, o dvasia žydu“ (1).
Artimas draugas tapytojas ir skulptorius Neemija Arbit Blatas, apie kolegą Maksą Bandą rašė: „gimęs ir augęs Šakių Naumiesty savo tapyba išsikovojo vietą žymiausių dailininkų eilėse, tapo vienu žymiausių Paryžiaus dailės mokyklos psichologinio portreto meistrų“(3). Vaikų, moterų, vyrų veiduose „liūdnas ilgesys ir romus stebėjimas, tyli rimtis, idiliškas svajojimas. Darbininkas, rabinas, elgeta ir moterys romaus laukimo pozomis, susisvajoję žiūri į nežinomą šalį,“ (3) arba, kaip paveiksle „Ecce Homo“ – Dievo akivaizdoje per kančias ieško gyvenimo prasmės. „Iš tapytojo drobių žvelgia kupini nerimo herojai, skatinantys susimąstyti apie žmogaus egzistencijos trapumą“ (1). M. Bando nuomone, „menas yra supratimo ir intuicijos lydinys.“
Paryžiaus laikotarpis paženklintas kūrybinėmis sėkmėmis, pripažinimu: tapybos darbai eksponuoti Berlyne, Paryžiuje, Amsterdame, Ženevoje, Niujorke. 1925 m. geriausius savo paveikslus jis atvežė į Kauną - Tautos teatro rūmuose surengta pirmoji personalinė paroda. Dabar ji vertinama, kaip „reikšmingiausias tuometinio litvakų dailės gyvenimo įvykis Lietuvoje“ (1), bet anuomet pirmasis bandymas prisistatyti Tėvynėje siekto susidomėjimo nesulaukė. Antroji Makso Bando kūrybos paroda Kaune buvo gausiai lankoma, aukštai vertinama visuomenės ir meno žinovų, pelnė daug pagyrimų. Apie parodą rašyta spaudoje: „Daiktus ir gamtos aplinką Bandas jaučia kaip kažką viena, nedalijama, bet ne atskirų formų bei spalvų derinį“; „Dailininko kūrybos pripažinimas atėjo natūraliai. Tarsi savaime, jam pasiekus tokį meistriškumo lygį kuris liudijo apie naujo savito talento atsiradimą gausioje ir įvairiaspalvėje dailininkų bendrijoje“ (1).
1940 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Bandas išvyko į JAV. Amerikietiškojo laikotarpio kūryboje atsispindi nenumaldomas praradimų skausmas „nostalgiški išgyvenimai dėl amžiams prarasto litvakų kultūrinės tradicijos pasaulio“ (1). Tapybos darbuose dominavo religiniai siužetai. 1934 m. M. Bandas nutapė JAV prezidento Franklino Ruzvelto portretą, 1961 m. – sukūrė skulptūrą. Didžiausią pripažinimą ir pasaulinę šlovę jam pelnė tapybos darbai, ypač portretai, kuriuose vaizduojami vaikai, Holokausto aukos. Paveikslų yra įsigiję privatūs kolekcininkai, meno muziejai, galerijos Kalifornijoje, Čikagoje, Paryžiuje, Los Andžele, Riversaide, Šterne, įvairiuose Izraelio miestuose, Vilniuje, Kaune (4).
Maksas Bandas mirė Holivude 1974 - 12 – 08. Jo sūnus Albertas ir anūkas Charlesas - kino režisieriai prodiuseriai, sūnus Richardas garsus kino kompozitorius ir prodiuseris, proanūkas Aleksas Maksas Bandas popmuzikos kūrėjas ir atlikėjas.
1. A. Andrijauskas. Melancholijos ir būties tragizmo atspindžiai M. Bando tapyboje, V. Logos, 2010;
2. Stern Pissarro gallery. 66 St James's Street , London SW1A 1NE, United Kingdom https://www.pissarro.art/artistdetails/238768/max-band
3. Raimondas Daniliauskas, Vida Girininkienė, Įžvalgos apie Šakių apskritį“, Vilnius, 2019;
4. L. Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Lietuvos dailininkų žodynas“, T. 3: 1918-1944, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, https://www.menorinka.lt/autorius/52
5. Bandų šeimos geneologinis medis https://www.geni.com/people/Max-Band
6. Arthur Millier The Art of Max Band, 1945
